Vieną dieną gatve einančią nepaprastai sėkmingą vadovo karjerą padariusią ir daug gyvenime pasiekusią moterį partrenkė pro šalį važiuojantis autobusas. Moteris žuvo. Jos siela nukeliavo į dangų, kur ją prie vartų sutiko pats šv. Petras.

– Sveika atvykusi į rojų, – tarė jis. – Turiu pripažinti, jog susidūrėme su tam tikra problema. Matai, kaip nebūtų keista, mes retai čia sutinkam tokio lygio vadovus ir nelabai žinome, kaip elgtis.

– Jokių problemų, –  atsakė moteris, – tiesiog įleiskite mane ir tiek.

– Norėčiau, deja, turiu laikytis nurodymų iš aukščiau… Mes nusprendėme leisti jums pagyventi vieną dieną Rojuje ir dieną Pragare, o tuomet leisti pačiai pasirinkti, kur norėtumėt praleisti amžinybę.

– Man regis, aš jau apsisprendžiau, – atsakė moteris. – Aš noriu likti Rojuje.

– Atleiskite, bet mes privalome laikytis taisyklių… Ištaręs tai, šv. Petras įsodino ją į liftą, kuris nugarmėjo gilyn į Pragarą. Atsidarius durims, ji žengė išpuoselėta golfo laukų veja, tolumoje matėsi golfo klubas ir būriavosi visi jos draugai, kiti kolegos vadovai, su kuriais teko kartu dirbti.  Visi buvo apsirengę prabangiais vakariniais rūbais ir džiaugsmingais šūksniais iš tolo jau sveikino ją. Pribėgę išbučiavo ir puolė dalintis senų gerų laikų prisiminimais. Jie drauge sužaidė puikią golfo partiją, o naktį praleido prabangiame bare, mėgavosi puikiu steiku ir omarais.

Ji susipažino su pačiu Velniu, tiesą sakant, labai patraukliu vaikinu, ir puikiai praleido su juo laiką šokdama ir juokaudama. Laikas prabėgo akimirksniu, ir jai jau reikėjo grįžti atgal. Visi atsisveikindami spaudė ranką ir, jai jau žengiant į liftą, mojo iš tolo. Liftas kilo aukštyn ir aukštyn, kol vėl grįžo prie šv.Petro vartų.

– Dabar atėjo laikas praleisti dieną Rojuje, – tarė jis.

Taigi kitas  24 valandas ji praleido vaikštinėdama tarp debesų, grodama arfa ir dainuodama. Ir čia laikas prabėgo nepastebimai, o šalia jos jau vėl stovėjo šv.Petras.

– Taigi, tu praleidai dieną Pragare ir dieną Rojuje. Dabar privalai pasirinkti, kur praleisi amžinybę.

Moteris minutėlę susimąstė.

– Mane pačią stebina mano pasirinkimas – Rojuje buvo tikrai gera, bet dar smagiau laiką leidau Pragare.

Tai išgirdęs, šv.Petras ją vėl palydėjo link lifto, įsodino, ir ji vėl pamažėle nugarmėjo atgal į Pragarą. Durims atsidarius, išvydo apleistą dykvietę, pilną šiukšlių ir purvo. Pamatė tuos pačius savo draugus, kūnus pridengusius skarmalais ir renkančius šiukšles.

Priėjęs Velnias apkabino ją.

– Aš nieko nesuprantu, – pralemeno ji. – Aš juk vakar čia buvau, ir aplink plytėjo išpuoselėtas golfo laukas, o golfo klube mėgavausi omarais, šokau ir fantastiškai leidau laiką… Dabar matau tik apleistą šiukšlių pilną dykynę, o mano draugai atrodo tiesiog klaikiai….

Velnias žvilgtelėjo į ją ir šyptelėjęs tarė:

-Vakar, mieloji, tu dalyvavai atrankoje, o šiandieną jau esi mūsų kolektyvo narė.